Zenonas ant ratų

Nevarginsiu šį kartą jūsų ilgais pasakojimais apie koncertus.

Abu jie buvo keisti.

Visų pirma man įteikė "Zenoną". Visiškai neįsivaizduoju už ką (man, beveik nevaikštančiam į teatrą!?). Iš pradžių Keistuoliai pakvietė pagroti, nieko nesakė. Keistuoliai mano geri draugai, ne kartą pagelbėję, atsakyti jiems tiesiog negaliu. Bet tiesa sakant prieš renginį net nežinojau, kas tie Zenonai.

Paniškai drebėjau kulisuose. Visi grojo su grupėmis, visi ruošė linksmą šou, o aš buvau vienas su dviem dainom, kurių tekstą bijojau pamiršti, nes dar nebuvau jų dainavęs atmintinai.

Bet sudainavau. Kostas sakė, kad gerai. Per pertrauką parūkiau su Kostu ir jis sakė, kad "tavo numeris buvo geras". O tai reiškia labai daug. Nes iš Kosto išgirsti "geras" yra sunku. Kostas man tuo ir patinka, kad nevynioja į vatą, kad jo nepastumdysi kaip nori. Užtat daug kas jį ir laiko arogantišku artistu. Bet jis tiesiog yra atsikratęs visų caca ir lialia, jis nuožmus sau ir negailestingas kitiems. O už tai negaliu teisti.

Pamenu pirmą kartą kai susipažinom jis priėjo ir pasakė: "Viskas, ką tu darai nėra taip jau blogai (!), bet tu rišk vieną kartą su ta barduva blet. Nes jie tave pasisavins".

Va kur esmė, pagalvojau – neleisti niekam tavęs savintis. Tokių reta. Dauguma kaip tik ir siekia būti pasisavinti, paglamonėti, apkamšyti. Na, bent akimirkai pasitrinti šalia. Na, bent užeiti į užkulisius... Soriukas.

Bet kai geriau pagalvoji, dar svarbiau yra neleisti tau pačiam savęs savintis.

Tai tiek apie Zenonus. Giniotis man skambino kitą rytą, klausė ar viskas gerai, mat "pandukas, liūdnai atrodai, kažkokios akys nebe tos, nebedega". O aš klausiu: "už ką tu man, Aidai, davei tą Zenoną? Šiaip, smalsu". Jis sako: "ai, jau nebeatsimenu, jei atvirai..."

Tiesa, Zenoną turėjau palikti Keistuoliuose, nes jų tuo metu buvo mažiau nei laureatų ir jie keliavo iš rankų į rankas. Sakė, kad vėliau tikrai atiduos. Na... Zen...

A, ir dar. Negaliu vėl nepagirti Malinuko. Jis genialus apšvietėjas. Šį kartą jis prie mano balso linijos pajungė tokią "štukoviną", kad vos pratariu žodį, iš užkulisių šauna akinamos šviesos. Tad šviesa judėjo pagal mano balso ritmą. Ir dainuodamas nušvitau ne kartą ir ne du. Va, o sakiau neišsiplėsiu...

Kitas koncertas buvo už dviejų dienų. Tiksliau net ne koncertas. Nežinau kaip pavadinti. M.N., kuris kažkada neatsargiai skolino mašiną kelionei į Šiaulius (ji kažkur čia aprašyta) dirba Lietuvos radijuje. Ir ne tik. Jis visur dirba ir viską spėja. Tad su bičiuliu (kaip vėliau paaiškėjo, tikru kino žinovu) Justu pradėjo naują laidą sekmadieniais 21 val. per Lietuvos radiją. Kaip ji vadinas? "Nežinau".

Eteris tiesioginis, nusišnekėjimas veja nesąmonę – gėda man paskui visada būna. Pagrojau keletą dainų, telefonu pabendravom su skambinusiais (kai kurie maloniai nustebino). M.N. dar liepė groti agurkų "sloiniku". Laikas prabėgo akimirksniu. Nespėjau papasakoti nei apie būsimą albumą, nei sublizgėti nažabota išmintimi... Bet iš esmės buvo smagu. Ačiū net 15-ai žmonių, vakare atsibeldusių į LR sudalyvauti laidoje ir pabūti žiūrovais. Dar nesu matęs radio žiūrovų.

Na va. O kas čia tokio esminio be koncertų? Kūnas sensta... Ypač greitai dėvisi kepenys. Vėl planuoju "restartą". Naujiems muzikiniams atradimams pastaruoju metu visai neturiu laiko. Perklausiau tik naujausią John Zorn albumą "The Gnostic Preludes". Nieko, dvelkia Terry Riley dvasia. Bet man daug labiau patiko taip pat šiemet pasirodęs jo "Mount Analogue". Tiesa, klausiau dar tokių prancūzų "Metalophone". Bet gyvai prieš keletą savaičių jie skambėjo žymiai geriau. Na, kol neužlipo kažkoks "draugelis" gitaristas...

O štai prieš užmiegant...

Iki šiol maniau, kad geriausius serialus stato kompanija HBO. Bet radau malonią išimtį: Hell On Wheels. Pirmą sezoną suryjau per kelias dienas.

Nuo vaikystės mėgau vesternus. Nors tai nėra tipinis vesternas. Čia nepamatysite gerojo ir blogojo, tiesos ir netiesos. Tai purvinas, grubus, dumblinas, kruvinas filmas apie pirmojo geležinkelio tarp JAV Šiaurės ir Pietų statybas, tik pasibaigus pilietiniam karui.

Tiesa, jei galvojate, kad esate "bašliariškas" estetas, o galbūt tokia yra jūsų antroji pusė, pagalvokite ar galite ramiai matyti, kaip nuimamas skalpas, iš kūno traukiama strėlė, peršaunama ausis ar pan. Kiekvienoje serijoje.

Taip pat Hell On Wheels skatina besaikį viskio gėrimą. Bet pavadinimas juk turi save pateisinti.

Bet kokiu atveju, vienas geresnių pastarojo meto serialų, šalia HBO šedevrų Game of Thrones, Boardwalk Empire ir kitų. Fantastiški personažai. Net aktorių vardai atrodo kaip iš 19 amžiaus. Apie scenaristų darbą apskritai nekalbu. Ašarom apsilieti kartais galima: o kad tokį biudžetą čia, Lietuvoje. 10 dalių filmas apie... kad ir apie kokį Radvilą Rudajį, ar architektą Šulcą, nusiskandinusį dėl nepavykusios pavėsinės Carui...

Tiesa, jei nuspręsite "Hell on Wheels" nebandyti būtent dėl to, kad jis purvinas, nepamirškite, kad "There's a crack in everything / that's how the light gets in", kaip dainavo senelis Cohenas.

Patarimas gaminantiems: net jei nemėgstate anyžių, jų sėklelės ar žvaigždutės pasakiškai

tinka prie visų žuvies ar jūros gėrybių gaminių. Garbės lietuvio žodis!