Užvakar Vilniuje buvo koncertas Remiui
ir Šamanui atminti. Vakar sukako lygiai 5 metai, kai jie žuvo. Ir
pirmą kartą vėl buvo sekmadienis.
Koncertą sumąstė bičiulis Slombas
(Tomas S. Butkus). Nieko per daug nesitikėjome, norėjome tik, kad
nors trumpam vėl kartu susiburtų žmonės, kuriuos Remis ir Šamanas
jungė. Kai kas atėjo.
Aparatą atsivežė Slombas. Visą. Nes
„Artotekoje“ tokio nėra. Kadangi jį montuoti buvo sugalvota 17
valandą, įtariau, kad viskas gerokai vėluos. Bet atsisakius garso
patikros, viskas gerokai nevėlavo.
Pradžioje grojau aš. Nežinojau, ką
groti. Remį jau seniai esu paleidęs. Jis seniai nebesilaiko manęs.
Tad kiek besistengčiau, nejaučiu jokio mistinio jo buvimo scenoje,
kaip būdavo per koncertus tik jam žuvus. Nors ir tada tai tebūdavo
egoistinė iliuzija. Tačiau tada, kai grodavau kokį „Taką į
tylą“ ar „Šambalą“, man labai trūkdavo to momento, kai
Remis įstoja ir toliau neša dainą pats. Tereikia perduoti.
Užvakar buvau vienas. Simas
Prancūzijoje, Paulius Maroke, niekas negalėjo man pagelbėt.
Kviečiau Semą, su juo susipažinome būtent per atminimo vakarą
Remiui, prieš 5 metų. Tačiau nei kiek nenustebau perskaitęs jo
„negaliu“. Ir kodėl gi kas nors turėtų man padėti? Kodėl
norėjau dalį krūvio perkelti ant kažkieno kito? Vienas užviriau,
vienas ir išsrėbsiu.
Nieko nejaučiau, kai grojau. Jokio
teigiamo, ar neigiamo jausmo. Jokio kontakto. Jokių dvasių. Nei per
Šambalą, nei per „Šunį“, taip pamėkliškai išpranašavusį:
„susprogo namai, sudegus visa mano gūžta“. Koks žmogus tai
sukūrė?
Ir negalėjau justi. Negaliu sugrąžinti
tų dainų tokių, kokios jos buvo tada. Nes nebėra ne tik Remio.
Nebėra ir to manęs, kuris jas grodavo, ar juoba kurdavo. Ir niekada
nebus.
Todėl norėjau greičiau baigti.
Baigti ir eiti persimesti keletu žodžių su bičiuliais, kuriuos
suveda Remis su Šamanu, net ir po mirties. Tai man atrodė bent kiek
prasmingiau. O gal tiesiog pavargau... Pastaruoju metu daug koncertų
ir po mėnesio maratono (o dar ir suvedimai...) mažiausiai, ko
norisi, tai groti savo dainas. Girdit kaip verkšlenu? Prašau
gailėtis.
Namie prieš koncertą pats sau grojau
Akvariumo „Кони
Беспредела“ ir kelias „АукцЫон“ dainas. Jos,
gerokai primirštos, dar alsuoja kažkokiu keistu apsvaigusiu anuo
barakų laiku. Gal dėl to, kad ypač retai sau jas pagroju. Velnias,
kai pagalvoju, tai sau pagroti beveik išvis nebelieka laiko.
Po
manęs grojo Slombo grupė „Betoniniai triušiai“ (feat. Benas
Šarka). Jiems gerai. Jiems nekilo klausimo, ką groti. Jie turi savo
išbandytą programą pagal Šamano eiles. Ir nepaisant to, kad visą
ją išklausyti nėra lengva ir kai kas neištvėrė, buvo vietų,
kurios man labai patiko. Ypač „Skrisk, Mohamedai“. Kažkuo
priminė š(Š)amaniškas Volkov-Fedorov improvizacijas.
Po
koncerto su seniai matyta Ritute ir kitais nuėjome iki BD. Valandą
pasėdėjome prie to paties stalo banketinėje salėje, prie kurio su
Remiu repetuodavome prieš koncertus, ant kurio Remis kartais
pamiegodavo ir prie kurio kažkada susirinkome aplaistyti jo mirtį.
Ritutė
pavaišino savo puikiaisiais sausainiais. Atsimenu, kai pirmą kartą
su Remiu jų paragavome. Tada turėjome groti tris dainas VU „Teatro
salėje“, bet vietoje trijų pagrojome vieną, užtat labai labai
ilgą! Nors mums visiškai rimtai atrodė, kad grojome tris... Hm...
Sausainių
įdėjo į kelionę. Sekmadienį turėjome važiuoti ant Remio kapo.
Gal ir gerai, kad Ritutė gyvena Belgijoje ir aš neturiu progų
vaišintis dažniau.
Remis
palaidotas 1-ose Romainių kapinėse, Kaune. Kovo 11-os rytą
susirinkome prie geležinkelio stoties. Aš, dvi Linos, Ona, Stankus,
Slombas ir Sandra su čiumodanu. Kasmet kviečiu daugybę žmonių
jungtis ir švęsti nepriklausomybę ant Remio kapo, bet susirenka
visada vos keli. Kas būtinai serga, kas būtinai tingi, kam būtinai
nusispjaut, o kas neturi kam palikti vaikų. Ir tai suprantama. Nes
kelionė anaiptol nebūna dvasingai romi.
Traukiny
atsikimšom Linos Ž. vyno. Su Slombu svarstėme, kokia turėtų būti
knyga Remio atminimui. Tik vaizdas, ar garsas ir vaizdas, ar foto ir
video, ir garsas... Žinau, kad Slombas padarys gerai. Jis patyręs
leidyboje, pats yra sugalvojęs, sumaketavęs, pagaminęs, ne vieną
dešimtį knygų. Padarė Šamano knygą. Iš atminimo vakarų Remiui
buvome surinkę beveik 2 tūkst. litų. Tai jau šis tas. Kitais
metais kažkas pasirodys, kad ir mažu tiražu.
Keisti
tie bambekliai, kurie keikė Slombą, kam jis daro atminimo vakarą
mokamą. Įdomu, kaip jie įsivaizduoja knygos leidybą? Gal ateis
meras ir pasakys „sorry, Remis per mano klaidą buvo tame name, jis
turėjo jau būti gavęs socialinį būstą, kaip aklasis. Va jums
pinigų, įamžinkit kaip nors bičiulio atminimą“. Visi
suprantam, kad taip nebus.
Kaune
autobusu nusibeldėme iki Romainių. Oras buvo pošlykštis: tai
snigo, tai lijo, buvo žvarbu ir šalta. Prie kapo atsikimšom
granatų vyno, Stankus ištraukė senos geros Starkos, atsirado dar
kažko. Šildėmės, degėm žvakutes, įsmeigėm Remiui porą
cigarečių, jis godžiai rūkė. Kaip visada prisiminėme kažką be
galo linksmo iš pašėlusio jo gyvenimo. Mes su Slombu juokais (o
gal ir ne) sugalvojome, kad Remio knyga galėtų vadintis „Regėta
Lietuva“.
Tada
atėjo stirninas. Remio kapas yra pačiame pakraštyje, kampe, šalia
slėnio. Vos už poros medžių į mus stovėjo ir žiūrėjo
didelis, gražus baltarūris stirninas. Po kelių sekundžių jis
paėjo kiek toliau ir dar kurį laiką mus stebėjo. Visi viską
suprato be žodžių.
Tai
nebuvo Ritutės sausainukai. Stankus jų nevalgė.
Tada
atvažiavo Filas su Žilva. Jie važiavo mašina. Žilva nuolat maigė
savo „išmanųjį“ ir mes juokavome, kad jam svarbiau
sudalyvauti, bent virtualiai, antifa eitynėse Vilniuje, nei pabūti
prie Remio kapo. Tada visiems gimė puiki mintis, surengti virtualias
eitynes, tiksliau „ITynes“. Pavyzdžiui ITynės iš „Facebook“
į „Twitter“ ir atgal. Su virtualiais šūkiais, plakatais ir
virtualiomis muštynėmis.
Nusifotografavom
visi džiaugsmingai prie kapo. Tai irgi tradicija. Aš dar sugebėjau
kažkur nusiversti paslydęs ant dumblo. O gal tai buvo prieš tai...
Žodžiu, visiems galiausiai pasidarė taip šalta, kad nusprendėm,
jog geros valandos (o gal jos buvo dvi?) pilnai užteks. Nupaišėm
Besmegenį, su baronkomis vietoj akių ir smilkalu vietoje falo ir
atsisveikinom su Remiu iki kitų metų.
Tikslas
– kuo greičiau sušilti ir pavalgyti. Lina P., Žilva ir Filas
išvažiavo, likę nusibeldėme mikriuku iki Kauno pilies. Tiesa,
mikriukui teko laukti, kol Lina Ž. baigs gamtinius reikalus. Mes
laikėme atidarę duris ir visi ją garsiai raginome. Ot linksma!
Ėjome
į „Skliautus“. Kažkada mane ten pavaišino gera barmenė, nuo
to karto (naivuolis) visada traukia į „Skliautus“. Kažką
valgėme, kažką gėrėme, kažką kalbėjome. Ir tada dingo
Slombas. Tiesiog atsistojo, atsisveikino ir išėjo. Kur? Gal į
autobusą? Niekas nežino. Bet toks jau Slombas, stebėtis nebuvo ko.
O
mes pavėlavome į planuotą traukinį. Teko sugalvoti, kur dar
praleisti valandą, artėjant link stoties. Užėjome į „Miesto
sodą“. Ten kažkada teko groti keistą koncertą. Prie mūsų
prisijungė Kaune dirbantis mūsų bičiulis aktorius Vytas. Miesto
sode kažkodėl gėrėme alaus. Labai greitai. Bijojome pavėluoti ir
vėl.
Traukinys
– pilnut pilnutėlis. Keturiems atsisėsti – be šansų.
Nesinorėjo išsibarstyti po vagonus, tad atsisėdom tarp vagonų.
Gerai, kad neišvarė, nes gėrėme sangriją, vėliau baltą vyną.
Prie mūsų prisijungė 2 metų mergaitė iš gretimo vagono. Sakė,
kad jos vardas Onytė ir jai 2 metukai. Dėl metukų taip lengvai
nepatikėjome, įtarėme, kad jai mažų mažiausiai 3. Bet moteris
juk neprivalo to atskleisti...
Jau
buvo aišku, kad mes su Stankum grįšim į Dramblius. Reikėjo dar
keleto taurių vyno. Lina su Ona taip pat prisijungė, Onytė, ačiū
die, ne. Mama neleido.
Taip
ir praėjo nepriklausomybės diena. Dar kelios taurės vyno ir namo.
Išsimiegoti ir melstis, kad neperšalčiau. O atrodo, peršalau. Bet
taip kasmet. Kitaip su Remiu ir būti negali. Kitaip be Remio ir būti
negali.
O,
tik ką gavau vienos vakarykščių ITynių dalyvės SMS: „žinai,
man nuo tų sausainukų dar dabar vyzdžiai išsiplėtę...“ Na ką
aš galiu pasakyti... Gerti mažiau reikia!
Išsamiai ir atvirai. Man labai patinka kaip rašai. Galėtum parašyti tokio tipo knygą. Nusipirkčiau. :) O dėl koncerto "Artotekoj" tai labai jaučiau, kad neįsijautęs, kad nori greičiau atgroti ir pabaigti visa tai. Į tai žiūrėjau labai empatiškai. Man patinka, kad visuose koncertuose viskas būna kitaip, kitos dainos, kita nuotaika. Iki šiol labiausiai patiko Palangoje, "Ramybėje". Ir kas svarbiausia, kad turi nuostabų sąmojį. Net ir tada, kai nori, kad viskas greičiau baigtųsi, priverti publiką kvatoti. Į koncertus verta ateiti jau vien dėl geros, šiltos, žavios atmosferos. :)
AtsakytiPanaikintilaukų gėlė
Puiki nuotrauka (linksmose nuotraukose Stankus, rodos, būna baisiai rimtas). Ir aprašymas puikus. Ir Remis.
AtsakytiPanaikintiVis pasiklausau tų koncertų įrašų. O gal juos kur nors patvarkius minimaliai tiesiog padėt – ir tesiklauso, jei turi noro, žmonės? Nes išties: tai jau istorija.
AtsakytiPanaikintiIr aš tos nuomonės. Tik deja, ne visi su tuo sutinka. Mat tai ne Remio dainos. Tačiau aš stengsiuos įkalbėti Slombą, kad leidinyje, koks jis bebūtų, jos rastų vietą. Bent jau 10 geriausių ar pan. p.s. Gera matyti, Virgi!
Panaikintidomai, gundei gundei ir sungundei :) išduok paslaptį kaip vadinasi tas granatų vynas.
AtsakytiPanaikintihttp://istvest.com/vynai/342-granat-vaisi-pusiau-saldus-vynas-07l-125--granatas.html
Panaikintištai čia, Ievut. Norfoje kol kas radau jį pigiausią - 17 Lt. Kitur nuo 22 iki 25 Lt. Bet verta.
reikėtų tuos įrašus išleisti. reikėtų... gaila šiemet negalėjom važiuot. vaikelis :)
AtsakytiPanaikintiP.S. smagus blogas, Domai. skaitysiu :)
Nuosirdus tekstas,verkt norisi nuo suvokimo,kaip gali buti kilnu tai kas paprasta.As labai gerai pazistu Remio dvyne sese Ilona,is jos nemazai teko isgirsti apie Remigiju.Norejau ji pazinti,taciau nespejau.Pirma ir paskutini karta ji pamaciau jo laidotuvese,deja..matyt taip turejo buti..perskaiciau sita teksta ir pagalvojau,jog pavydziu Remiui,kad turejo tokius nerealius draugus(ir dar turi)
AtsakytiPanaikinti