2012 m. balandžio 4 d., trečiadienis

Regaae ir pašaknų, arba muzika Velykoms



Dabar aš noriu pasidžiaugti viena savo mylimiausių grupių – Groundation. Proga – tik ką pasirodęs naujausias jų albumas „Building an Ark“. Iš tiesų Groundation net sunku pavadinti įprasta grupe, tai labiau reiškinys.

Nesiruošiu čia aiškinti ir pasakoti nežinantiems apie reggae muziką, apie Rastafari judėjimą, kultūrą, apie Haile Selassie, Babiloną, Zioną ir kitus svarbius dalykus, kuriais kiekvienas norintis gali pasidomėti. Informacijos internete yra apstu.

Apie reggae muziką ir Rastafari kultūrą sklando begalės gandų. Šią rimtą, sudėtingą religinę sistemą (kaip ir bet kokią kitą svetimą ir egzotišką kultūrą, religiją), vakarietis – ne geografine, o psichologine prasme – yra linkęs interpretuoti pagal tuos principus, kurie naudingi jam vienam. Jei jam reikia pateisinti tai, kad jis perka ir rūko žolę, ar nešioja dredus – Rastafari. Jei reikia pateisinti kosminį pochuizmą – dzenas. Ir taip toliau... Kaip vakar prie taurės tiksliai pastebėjo bičiulis Gedas Pulokas, kiekviena religija visada visada yra sacrum ir profanum, ezoterinė ir egzoterinė. Jei / kai tik ji išsprūsta iš kelių intelektualų praktikų rato ir pasklinda „po liaudį“, liaudis tuojau pat sau nesuprantamus dalykus paverčia imaginacine, mitologizuota, stebukline ir kartu dogmatine religija.

Taip kažkada nutiko su ankstyvąja krikščionybe, ypač tai akivaizdu žvelgiant į budizmo istoriją, taip atsitiko ir su Rastafari. Kai vakarietis su „kasiaku“ dantyse savo baseine pradėjo klausytis Bobo Marley, kai turgus Camden Town užsipildė marškinėliais su Selassie laikų Etiopijos vėliavomis, kai reggae atlikėju ėmė vadintis Shaggy, atėjo laikas statyti Nojaus laivą.

Tą ir padarė Groundation, mano galva viena retų grupių, į reggae muziką žiūrinčių gerokai rimčiau, nei į pasilinksminimą. Kaip tiksliai dainavo BG, „Какая радость, когда человек слышит слова растамана / Какая радость, когда человек что-то слышит“ („Koks džiaugsmas, kai žmogus girdi rastamano žodžius / Koks džiaugsmas, kai žmogus kažką girdi“). Beje, šioje dainoje, savo stilistika artimoje Groundation, Akvariumas esmiškai perteikė tikrąją, soteriologinę, net pamokslinę reggae kūrinio prigimtį.

Groundation tekstuose neišgirsite nei raginimo ką nors legalizuoti, uždrausti, nei „good time“, nei „beautiful world“. Tai dažniausiai liūdnos reggae raudos, net maldos. Tiesa, aiškumo vardan, reikia pasakyti – roots-reggae. Taip dabar vadinamas tas srautas grupių, kurios išlaikė Marley laikų muzikinę stilistiką, dvasią ir ne tik groja, bet ir aktyviai domisi, praktikuoja Rastafari religiją.

Būtent taip daro grupės lyderis, vokalistas ir gitaristas Harrison Stafford, dėstantis reggae muzikos istoriją, JAV žinomas kaip rimtas Rastafari kultūros ir religijos tyrinėtojas, praktikas. Čia kai kam gali kilti klausimas: kaip?? Jie ne iš Jamaikos??

Ne. Tai baltųjų amerikiečių grupė iš Kalifornijos. Tad galite įsivaizduoti kaip sunkiai ji turėjo prasiskinti kelią tarp tų, kurie ortodoksiškai (ir ko gero teisingai) tiki, kad roots-reggae esmę perprasti ir perteikti gali tik jamaikietis. Tie, kurie kūrė tokius judėjimus kaip „Black Pride“. UB40 šiame kontekste, kaip sakė kažkada girtas sugautas teisėjas, tėra „šūdo... šūdo gabalas...“

Tačiau Groundation prasiveržė. Harrisono Statffordo pamokslininko talento ir puikaus jamaican-english išmanymo dėka.

Grupę sudaro 9 žmonės (kartais ir daugiau), iš kurių dalis yra profesionalūs džiazo muzikantai (baigę džiazo muzikos mokslus). Tad kartais Groundation stilistiką būtų galima pavadinti roots-reggae-jazz, nes sudėtingos aranžuotės, ne visada paprastos ritminės figūros, pučiamųjų partijos primena, kad vyrukai jaunystėje ne žolę garaže augino. Ar bent jau darė ne tik tai.

Man, asmeniškai man ir aš nepretenduoju į universalią tiesą, Groundation yra geriausia reggae muzikos grupė po Bob Marley, o gal net ir pralenkianti jį. Kodėl? Todėl kad tai muzika par excellence. Muzika, reikalaujanti klausymo, gilinimosi, muzika neprieinama kiekvienam norinčiam atsipūsti ir „gerai praleisti laiką“. Tai muzika su soteriologine, mesianistine užduotimi, kaip ir visa Rastafari religija. O tai velniškai svarbi užduotis, kurią muzika gali įvykdyti geriau, nei bet kuris žmogus.

Tai štai, neištvėriau; paskutinis, naujausias albumas „Building an Ark“ mane privertė parašyti šią panegiriką. Nuostabus, puikus albumas Velykoms, kai norisi galvoti apie prisikėlimą, o už lango viskas tik leidžiasi. 

5 komentarai:

  1. Teko domėtis Rastafari. Žinoma, per Marley apie tai sužinojau. Tik nesuprantu vieno dalyko:
    Juk Marley, tas pat Steve Jobs mirė, nes tikėjimas neleido vartoti vaistu, na tiksliau, jie tikėjo tik natūraliais būdais pasveikti. Bet kodėl? Kam? Juk tie natūralūs metodai visai nepadėjo. Tai kodėl aklai tikima tuo, kas nepadeda arba net kenkia? Nesuprantu...
    NORS gal tikėjimas padėjo nebijoti mirti, gal tikėjimas sumažino fizinį skausmą...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kristi, manau tai nėra svarbiausias ir esminis judėjimo/religijos aspektas, kaip kad nėra esminis kitose religijose kiaulienos nevalgymas, sterilizacijos, bunkerių nuo NSO statybos etc. Lee "Scratch" Perry gyvas (76 metai), The Abyssinians (visiems apie 70), Laurelis Aitkenas mirė senas, Horace Andy gyvas ir begalės kitų. Negalima kurti taisyklės pagal vieną, kad ir žinomiausią :)

      Panaikinti
  2. Jie yra Afigeni! ir nieko čia daugiau nepasakysiu :) dėl šitiek, galima išvis buvo nieko nesakyt, bet jie vistik yra.. :) super.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Iš karto prisiminiau BG "Растоманы из глубинки" :)

    AtsakytiPanaikinti