2012 m. gegužės 13 d., sekmadienis

Tarp Mačiulio ir Marčeno(s)



                                                                           „...See peab olema tõlgitud eesti keelde“
                                                                                                              OMG, 666 wtf  


Vakar buvau konkurse. Moksleiviai dainavo dainas, o aš su keliais bičiuliais sėdėjau komisijoje ir... skaičiau knygą. Nežinau, ar dėl to, kad iš vakaro buvo Sigio bernvakaris, ar dėl kokių kitų astrologinių aplinkybių, bet renginys labiau priminė olimpines nuobodulio varžybas. Kodėl aš ten sėdėjau nuo pat ryto iki pat vakaro? Dėl savo bjauraus nesugebėjimo pasakyti „ne“, kai draugas paskambina. Tad ačiūdie buvo knyga, kurią spjovęs į nuobodų etiketą godžiai skaičiau iš po komisijos protokolų.


Buvo ten ir ponia iš ministerijos. Nežinau kokios, nežinau kokia. Bet tai neturi didelės reikšmės. Per vieną pertraukėlę ji pasiūlė: „tų vaikų autorinės dainos jau tokios prastos, kad į konkurso nuostatas reikia įtraukti, jog privaloma vieną dainą sudainuoti pagal kokio nors poeto eiles“. Čia aš ėmiau busti. Ne, sakau, negalima. Negalima, ponia iš ministerijos. Taip jūs iškastruosite net ir tas menkutes (dar ne)poezijos užuomazgas iš šių jaunų šviesių galvų. Ponia nesuprato. Kaip per prievartą liepdama skaityti poeziją ji gali nuo jos visam laikui atitolinti?

Pabandysiu jai paaiškinti.

Buvo konkurse dainavo Maironį. Baisu klausyti. Klausyti kaip žmogus paragintas mokytojos, taisyklės ar 150 metų jubiliejaus bando nuoširdžiai apsimesti, įtikinti save ir kitus, kad jam tai patinka. Kad jam artima tai ir kad „pamylėti vargdienių dūmas“ jam yra taip pat tyra, be papildomų konotacijų, kaip pačiam Jonui Mačiuliui (et, ir koks skaudžiai žavus, koks pranašiškas šis sutapimas! Ispanijos futbolo rinktinėje dar neseniai žaidė toks Marčena!).

Ne todėl, kad niekinčiau Maironį. Jau vien tai, kad jis į pasakiškai įdomų lietuvių poezijos pasaulį atnešė silabotoniką, jį verta nešioti ant rankų banknotuose ir piniginėse. Ar ne žiauriausias poeto likimas? Knygų deginimas ir uždraudimas su juo palyginus atrodo lyg eutanazija.

Šalia Maironio dainavo Česlovą Milošą, Eriką Drungytę, Arną Ališauską... Lyg beribiai miškai, ūgio sulig krepšininku Mačiuliu, besiveriantys tarp šių kūrėjų būtų iškirsti. Įsivaizduokite: „ai, einu paskaitysiu šiek tiek Maironio prieš miegą... Paskui gal Milošo... Ai, ne, geriau Drungytės arba Ališausko“.

Ką tai mums pasako, miela ponia iš ministerijos? Kad žmogus neskiria pirmos lygos komandų nuo mokyklos rinktinės ir nuo tų laikų, kai kamuolius dar siuvo iš žarnų ir mėtė į ant svirčių kabančius kibirus (ar taip buvo?). Ir tai yra prievartinių poezijos skaitymų, paviršutiniškų interpretacijų ir skonio (pirmiausia funkcionierių) nebuvimo pasekmė.

Galiausiai ten, kur prasideda reguliavimas – poezija baigiasi. Ten, kur prasideda „ką poetas turėjo galvoje“ - eilėraštis miršta. Ir nieko čia nepadarysi. Manęs paklausite: „o tai ką tada daryti mokytojams? Kur dėti visą švietimo sistemą, literatūros sąrašus, mokymo planus?“ Galite ramiai palikti. Suplanuokite mano dukros apsiskaitymą ir užsidėkite kryžiuką.

Tačiau iš akių matau, ponia, kad jums nepažinus yra tikrasis, gaivališkas poezijos atradimas. Kai tu, 16-metis, pilnas pačių banaliausių ir gražiausių protestų, įsimylėjęs iki ausų, suplanavęs savo jauną mirtį (pasiskolintą iš kokio Morrisono ar Rimbaud) skaitai Mackų iš po stalo kitame pasaulyje, kuriame nėra planų ir atsiskaitymų.

Jei jos nerasi taip, tada ir nereikia. Tada jokie planai nepadės. Iš ministerijos poezijos nenuleisi.

Per kitą pertraukėlę ponia pareiškė tai, kas mane visiškai pritrenkė. Pasirodo estai skaito geriau už mus! Sakau, gal daugiau? Ne, jie skaito geriau! Tyrimai parodė, kad jie geriau įsiskaito ir suvokia tekstą! Motina Švenčiausia, kaip jūs galite ištirti, koks mano įsiskaitymo į Milošą ar Maironį lygmuo?? Gal savo mėgstamu melo detektoriumi?

Čia pratrūko ir kitas komisijos narys Gedas. Jis net atsistojo valgydamas barščius mokyklos valgykloje ir ėmė šaukti ant ponios iš ministerijos: „Dieve mano, jūs nacionalinį transliuotoją matėte? „Eurovizija“ visur! Ne tik ką prasidėjęs „Poezijos pavasaris“, ne teatras, ne kinas, po galais, net ne Europos futbolo čempionato (kurio mes, savaime aišku, laukiame labiausiai) anonsai – vien „Eurovizijos“, mūsų nacionalinio „turto“ ir „lobio“.

Šiek tiek jį perfrazuoju ir pridedu nuo savęs: "paties bukiausio ir tuščiausio, eschatoniško ir kompleksuoto vanitas vanitatum, arba Johno Burdetto žodžiais tariant „falų sodelio“. „Konkurso, kuris neturi net vertinimo kriterijų karštinė. Tai ko jūs tada norite iš mūsų ir mūsų vaikų? Vien ranka jūs jiems rodote papus ir blizgučius, kita mojuojate ir verkšlenate, kad jie neskaito poezijos???“, - tęsė Gedas, atrodo, ne juokais įsiutęs. 

Reikia pasakyti, kad čia su Gedu nepasiginčysi. Aukų rinkimas vėžiu sergantiems vaikams per vieną kanalą ir aukų rinkimas nacionaliniam pasididžiavimui važiuoti į Baku per valstybinį. Jie tapatūs. Čia prasideda ir baigiasi poezija, kurios kontroliuojamas protas niekada neperskaitys. Ji transliuojama kaip 21-as kadras, kaip ciniškas Dievo kikenimas iš už altoriaus su skystųjų kristalų monitoriumi (Pelevinas naujoje knygoje jį žavingai vadino „manitu“).

Todėl aš taip pat tai žiūriu. Ši iškalbinga „Eurovizijos“ poezija kelia siaubą, bet ją pažinęs tūlas Bartas Simpsonas daugiau nebenori televizijos spektaklių per antrą kanalą.

Tada kitas bičiulis, Vytautas (kuriam manding žavingai pofig tiek poezija, tiek „Eurovizija“), sarkastiškai šypsodamasis taikliai pastebėjo: „gal estai tiesiog ilgiau tyli perskaitę knygą ir iš to ministerija daro išvadą, kad jie giliau mąsto?“

Vargšas Jorikas Marčėnas, vargšas vargšas Stankevičius ir vargšelis Bleizgys, kurių naujos knygos guli prieš mano akis. Jie išėjo lietuviškai. Bet aš pažadu įsigilinti kaip estas. Pažadu ilgai tylėti po kiekvieno eilėraščio, kad mano įsiskaitymo lygį matuojančios ponios iš Pilies galėtų viską tinkamai užfiksuoti.

Omg.  

8 komentarai:

  1. Aitäh.
    Aciu, kad palietei musu problemas. Televizijos siaurumui nera ribu.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Mokykloj išties slapčia skaitydavau Kajoką per matematikos pamokas. Tiek tos poezijos iš mokyklos ir išsinešiau.
    Kol keliamos tokios problemos, tol viskas dar gerai. Manau.

    AtsakytiPanaikinti
  3. ...vienam rods balta, kitam juoda, o saulė teka, kaip tekėjusi. Bet reikia apie tai kalbėt, apie nesveiką visa ko įspraudimą į sąvokų, nuostatų rėmus TIK TAIP, NE KITAIP, apie visuotinį bukėjimą...O poezija..ji ne žuvis, nesugaunama į tinklą, ji man greičiau vanduo, ištekanti, tekantis, gyvas. Ačiū Dom, už mintis tavąsias!

    AtsakytiPanaikinti
  4. taip, jie mokyklose turi stebuklingas liniuotes ar ruletes brandai ir visokiom kitokiom reikmėm matuoti. 'geras' skaitymas nešokiruoja visai.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Žinai, nuraminai mane. Galvojau esu vienetas su tokiu požiūriu šia tema. Show me ways to pop culture (taip dainuoja) - ir jie parodo. per LRT.

    vienas toks rašytojas/dramaturgas sakė, kad mokyklinė literatūra yra pasmerkta neapykantai. Ir gali kovoti su Maironiu ar Donelaičiu, bet vis vien - teks sulošt kartu.
    Gal tikrai reikia ilgiau tylėti. Arba tylėti šia tema, nes tik ištarus "aš manau, kad" - klausiančiojo galvoje pasigirsta tas garsas, kur būna, kai baigiasi programa per televiziją. Tada prasideda skaitymas :)

    AtsakytiPanaikinti
  6. "Ten, kur prasideda „ką poetas turėjo galvoje“ - eilėraštis miršta".
    Gal visai metų citata?

    AtsakytiPanaikinti
  7. Oi, kaip gaila, kad sis blog'as taip apdulkejo... :(

    AtsakytiPanaikinti