Dabar aš noriu pasidžiaugti viena
savo mylimiausių grupių – Groundation. Proga – tik ką
pasirodęs naujausias jų albumas „Building an Ark“. Iš tiesų
Groundation net sunku pavadinti įprasta grupe, tai labiau reiškinys.
Nesiruošiu čia aiškinti ir pasakoti
nežinantiems apie reggae muziką, apie Rastafari judėjimą,
kultūrą, apie Haile Selassie, Babiloną, Zioną ir kitus svarbius dalykus,
kuriais kiekvienas norintis gali pasidomėti. Informacijos internete
yra apstu.
Apie reggae muziką ir Rastafari kultūrą sklando begalės gandų. Šią rimtą, sudėtingą religinę sistemą (kaip ir bet kokią kitą svetimą ir egzotišką kultūrą, religiją), vakarietis – ne geografine, o psichologine prasme – yra linkęs interpretuoti pagal tuos principus, kurie naudingi jam vienam. Jei jam reikia pateisinti tai, kad jis perka ir rūko žolę, ar nešioja dredus – Rastafari. Jei reikia pateisinti kosminį pochuizmą – dzenas. Ir taip toliau... Kaip vakar prie taurės tiksliai pastebėjo bičiulis Gedas Pulokas, kiekviena religija visada visada yra sacrum ir profanum, ezoterinė ir egzoterinė. Jei / kai tik ji išsprūsta iš kelių intelektualų praktikų rato ir pasklinda „po liaudį“, liaudis tuojau pat sau nesuprantamus dalykus paverčia imaginacine, mitologizuota, stebukline ir kartu dogmatine religija.
Taip kažkada nutiko su ankstyvąja
krikščionybe, ypač tai akivaizdu žvelgiant į budizmo istoriją,
taip atsitiko ir su Rastafari. Kai vakarietis su „kasiaku“
dantyse savo baseine pradėjo klausytis Bobo Marley, kai turgus
Camden Town užsipildė marškinėliais su Selassie laikų Etiopijos
vėliavomis, kai reggae atlikėju ėmė vadintis Shaggy, atėjo
laikas statyti Nojaus laivą.
Tą ir padarė Groundation, mano galva
viena retų grupių, į reggae muziką žiūrinčių gerokai rimčiau,
nei į pasilinksminimą. Kaip tiksliai dainavo BG, „Какая радость, когда человек слышит слова растамана / Какая радость, когда человек что-то слышит“ („Koks džiaugsmas, kai žmogus girdi
rastamano žodžius / Koks džiaugsmas, kai žmogus kažką girdi“).
Beje, šioje dainoje, savo stilistika artimoje Groundation,
Akvariumas esmiškai perteikė tikrąją, soteriologinę, net
pamokslinę reggae kūrinio prigimtį.
Groundation tekstuose neišgirsite nei
raginimo ką nors legalizuoti, uždrausti, nei „good time“, nei
„beautiful world“. Tai dažniausiai liūdnos reggae raudos, net
maldos. Tiesa, aiškumo vardan, reikia pasakyti – roots-reggae.
Taip dabar vadinamas tas srautas grupių, kurios išlaikė Marley
laikų muzikinę stilistiką, dvasią ir ne tik groja, bet ir
aktyviai domisi, praktikuoja Rastafari religiją.
Būtent taip daro grupės lyderis,
vokalistas ir gitaristas Harrison Stafford, dėstantis reggae muzikos
istoriją, JAV žinomas kaip rimtas Rastafari kultūros ir religijos
tyrinėtojas, praktikas. Čia kai kam gali kilti klausimas: kaip??
Jie ne iš Jamaikos??
Ne. Tai baltųjų amerikiečių grupė
iš Kalifornijos. Tad galite įsivaizduoti kaip sunkiai ji turėjo
prasiskinti kelią tarp tų, kurie ortodoksiškai (ir ko gero
teisingai) tiki, kad roots-reggae esmę perprasti ir perteikti gali
tik jamaikietis. Tie, kurie kūrė tokius judėjimus kaip „Black
Pride“. UB40 šiame kontekste, kaip sakė kažkada girtas sugautas
teisėjas, tėra „šūdo... šūdo gabalas...“
Tačiau Groundation prasiveržė.
Harrisono Statffordo pamokslininko talento ir puikaus
jamaican-english išmanymo dėka.
Grupę sudaro 9 žmonės (kartais ir
daugiau), iš kurių dalis yra profesionalūs džiazo muzikantai
(baigę džiazo muzikos mokslus). Tad kartais Groundation stilistiką
būtų galima pavadinti roots-reggae-jazz, nes sudėtingos
aranžuotės, ne visada paprastos ritminės figūros, pučiamųjų
partijos primena, kad vyrukai jaunystėje ne žolę garaže augino.
Ar bent jau darė ne tik tai.
Man, asmeniškai man ir aš
nepretenduoju į universalią tiesą, Groundation yra geriausia
reggae muzikos grupė po Bob Marley, o gal net ir pralenkianti jį.
Kodėl? Todėl kad tai muzika par excellence. Muzika,
reikalaujanti klausymo, gilinimosi, muzika neprieinama kiekvienam
norinčiam atsipūsti ir „gerai praleisti laiką“. Tai muzika su
soteriologine, mesianistine užduotimi, kaip ir visa Rastafari
religija. O tai velniškai svarbi užduotis, kurią muzika gali
įvykdyti geriau, nei bet kuris žmogus.
Tai štai, neištvėriau; paskutinis, naujausias albumas „Building an Ark“ mane privertė parašyti šią panegiriką. Nuostabus, puikus albumas Velykoms, kai norisi galvoti apie prisikėlimą, o už lango viskas tik leidžiasi.
Teko domėtis Rastafari. Žinoma, per Marley apie tai sužinojau. Tik nesuprantu vieno dalyko:
AtsakytiPanaikintiJuk Marley, tas pat Steve Jobs mirė, nes tikėjimas neleido vartoti vaistu, na tiksliau, jie tikėjo tik natūraliais būdais pasveikti. Bet kodėl? Kam? Juk tie natūralūs metodai visai nepadėjo. Tai kodėl aklai tikima tuo, kas nepadeda arba net kenkia? Nesuprantu...
NORS gal tikėjimas padėjo nebijoti mirti, gal tikėjimas sumažino fizinį skausmą...
Kristi, manau tai nėra svarbiausias ir esminis judėjimo/religijos aspektas, kaip kad nėra esminis kitose religijose kiaulienos nevalgymas, sterilizacijos, bunkerių nuo NSO statybos etc. Lee "Scratch" Perry gyvas (76 metai), The Abyssinians (visiems apie 70), Laurelis Aitkenas mirė senas, Horace Andy gyvas ir begalės kitų. Negalima kurti taisyklės pagal vieną, kad ir žinomiausią :)
PanaikintiJie yra Afigeni! ir nieko čia daugiau nepasakysiu :) dėl šitiek, galima išvis buvo nieko nesakyt, bet jie vistik yra.. :) super.
AtsakytiPanaikintiLabai labai like :)
AtsakytiPanaikintiIš karto prisiminiau BG "Растоманы из глубинки" :)
AtsakytiPanaikinti