38 laipsniai ir dzenbudistas Marčiulionis

Po išvykos pas Remį, apsirgau. Maža to, apkrėčiau visą šeimą. Tad visą savaitę praleidau namie bimbinėdamas. Nerūkiau, negėriau, beveik nevalgiau, tad organizmas prasivalė. Kai sergu, dažniausiai laikausi griežtos, beveik bado dietos. Tada mano organizmas greičiau atsikrato virusų.

Taigi kontekstas – ligotas. Žinojau, kad 6dienį turiu koncertą Palangoje. Žinojau, kad turiu pasveikti. Deja.

Vairavo, kaip jau įprasta A.M. Tai reiškė, kad bus smagu. A.M. gali lavoną įkvėpti prisikelti porai valandų „tūso“. Tačiau buvo bėda: neturėjome mašinos. Po ilgų paieškų, galiausiai ją sutiko paskolinti Malinukas. Malinukas yra mūsų apšvietėjas didesniuose koncertuose, draugas, ne kartą fiziškai pagelbėjęs ypatingai įdomiose situacijose. Šiaip jis dirba Keistuolių teatre, yra šio teatro šviesa. Ir tiesa.

Pokalbio ištrauka:

- Malinuk, paskolink tačką savaitgaliui. Varysiu į Palangą.

- Gerai.

- Gerai???? Tau nereikės?

- Šiaip reikės, dirbu savaitgalį, bet pieškom pasivaikščiosiu.

Va čia draugas.

Tai kas, kad senasis jo VW kiek apgriuvęs, neatsidaro kai kurios durys, o rodyklės ant panelės šoka krakoviaką. Tai kas, kad paaiškėjo, jog teks apsidrausti – draudimas pasibaigęs. Svarbiausia yra geros intencijos.

Į priekį klausėmės visokių malonių senienų (nuo Mumij Trol iki The Stranglers ir net ankstyvųjų Cypress Hill!) Kuo labiau tolom nuo Vilniaus, tuo labiau bjuro oras ir tuo labiau man ėmė rodytis, kad kyla temperatūra.

Palangoje mus pasitiko „Ramybės“ šeimininkė Sigita. Tai puiki moteris, tikra koncertų organizavimo profesionalė, iš kurios galėtų pasimokyti dauguma tų, kurie Lietuvoje ką nors organizuoja. Ji supranta vieną esminį dalyką: kuo labiau pailsėjęs, patenkintas, ramus ir reikiamą dėmesį gavęs bus muzikantas, tuo geresnis bus koncertas, tuo labiau bus patenkinta publika.

Gavom dvivietį kambarį viloje „Ramybė“. Ji yra kitapus gatvės klubo „Ramybė“, kuriame turėjo vykti koncertas. Atėjau į kambarį pagulėti, nes jaučiausi visiškai sumautai sergantis. Taip pat reikėjo pagalvoti apie playlistą. A.M. su moterimis išėjo prie jūros. Tiesa, prieš tai jis šalia mūsų kambario kaktomuša susidūrė su keistu vyruku, apsirengusiu „kaip koks uzbekas“. Vyras paklausė, ar A.M., ar jis čia gyvens? Ir leido suprasti, kad užeis vėliau. Wtf?

Garso patikra nevėlavo. Garsistas dirbo kaip aukščiausios klasės profesionalas. Apšvietimas taip pat jaukus ir geras. Žodžiu, taip kaip ir turėtų būti visada... Bet deja, Lietuvoje tai retenybė.

Gavau raktus nuo koridoriaus, kuriuo galėjau patekti iš lauko tiesiai į persirengimo kambarius užkulisiuose. Atrodo smulkmena, bet kaip nesinori vaikščioti pro žmones, prašyti prie baro išgerti. Dabar man užteko paskambinti ir man būtų pristatytas bet koks gėrimas ar maistas į užkulisius. O jie yra: trys kambariai su lovomis, veidrodžiais, tualetas, dušas! Tai tiesiog svajonė! Kiek kartų po koncerto norisi palįsti po dušu! Garsistas man turėjo paskambinti ir pasakyti, kada tiksliai turiu lipti ant scenos. Kadangi laiko dar buvo, o mano savijauta negerėjo, grįžau į vilą dar šiek tiek pagulėti. Viloje netikėtai sutikau pažįstamą „keistuolę“ Aldoną, kuri čia ilsėjosi su vaiku. Atrodo ir jis nesveikavo. Pavaišinau jį vaistais.

Ir čia padariau lemtingą klaidą: pats taip pat išgėriau vieną tų cheminių paracetamolio mišinių. Maniau spėsiu išprakaituoti iki koncerto. Nei velnio.

Nudžiugau sužinojęs, kad žmonių susirinko. Į užkulisius man atnešė degtinės ir arbatos. Išgėriau, vėlgi manydamas, kad pagerės. Koncertas prasidėjo.

Ir ką jūs manot? Prakaituoti aš ėmiau ant scenos! Buvo kraupu. Turėjau atrodyti kaip apsivalgęs kokių narkotikų, prakaitas tiesiog žliaugė ir jau po 3 ramių dainų aš buvau visiškai kiaurai šlapias. Kiekvienas drabužis, kiekvienas kūno lopinėlis. Per pertrauką nepaleidau rankšluosčio iš rankų, šiek tiek atvėsau, rodos prakaitavau mažiau. Išgėriau dar vieną degtinės ir arbatos. Šį kartą iš apmaudo, kad viskas taip idiotiškai...

Ir vis dėlto, koncertas buvo geras. Sulaužiau du mediatorius. Geras garsas, publika aiškiai žinojo, kur atėjo, žinojo dainas. Apie 23 valandą viskas baigėsi. Keletas mielų autografų atvykusiems iš Klaipėdos ir aš galėjau atsigauti, nusiprausti ir... miegoti? Šūdas, bet adrenalinas su paracetamoliu padarė taip, kad miegoti visiškai nebesinorėjo! Bet prie jūros eiti švęsti 19-ojo gimtadienio taip pat nerizikavau.

Visa kompanija nuėjome į kavinę viloje. Ten pavalgėm puikios sriubos. Tai buvo mano pirmas maistas tą dieną. Ir tada sužinojom, kas bus mūsų naktinis kaimynas. Pasirodo prieš koncertą spektaklį „Ramybėje“ vaidino Kęstutis Marčiulynas, kurio knygą („Laiškai iš drakono kalnų“) apie ilgus metus Pietų Korėjos dzenbudistų vienuolyne kaip tik neseniai skaičiau. Iš vieno dharmos bičiulio buvau girdėjęs, kad „Marčiulynas yra geriausias dzenbudistas tarp aktorių, bet ir geriausias aktorius tarp dzenbudistų“.

Sigita tai patvirtino. Nenorom užsiminė, kad per visą jos ilgą koncertų organizavimo karjerą, su tokia „žvaigžde“ jai dar neteko susidurti. Tikėjosi paprastumo, o gavo... Na, vienžo. Aš jo nepažįstu.

A.M. buvo nupirkęs butelį degtinės. Užkilome į kambarį ir pradėjome siausti. Paukštytė buvo prigaminus kelionei visokių skanėstų. Ir... po tiek mažai maisto ir varginančios kelionės, daug nereikėjo. Gitara pati atsirado mano rankose ir... nepykit, mieli kaimynai. Bet kodėl pas mus neateina Marčiulynas??? Ką, mes jam per prasti?? Reikia pasikviesti.

„Marčiulioni, dzenbudiste tu, ateini čia! Tuoj mes tikrinsim tave! Tuoj tu gausi koaną, kokio dar negirdėjai! Marčiulioni!!! Mes prie Nemuno užaugę / mylim savo miestą Kauną... Ateik su mumis išgerti, plyyyyzzz“ Ir taip toliau, ir panašiai truko velniai žin kiek. Nežinau ar vargšas kaimynas mus girdėjo. Turėjo girdėti. Visa vila turėjo girdėti. Bet Marčiulionis nesirodė.

Butelio dviese nesugebėjom baigti. Idiotiškai susistūmėm lovas ir griuvom miegoti. Na, kas miegoti, kas ne... Ties užpakaliu tarp lovų buvo tarpas, bet... Juk vienuolyne Pietų Korėjoje žmonės ne tokias kančias ištveria... Et, Marčiulioni, ar kaip ten tu... Būtume, išgėrę, parūkę tualete, pasėdėję lotose normaliai...

Keista, bet ryte jaučiausi gerokai sveikesnis.

Apie pirmą išjudėjome namo. Mašinoje ėmė miegas ir gelbėjo tik sustojimai pramankštinti kojas ir kalbos apie tai, kad būtų smagu naują albumą pavadinti „Aš kaip peslys“, arba „Aš kaip kurtinys“. Jei jau SEL'as pralaužė ledus su savo „Aš kaip žąsis“. Klausėmės Coheno ir ypač „Alexandra leaving“. Ir aš jaučiau, kad tuoj pat gims daina arba eilėraštis.

Namie laukė dar viena bemiegė naktis – dukrai temperatūra. Na ką, atrodo 1:1, gerbiamas Marčiulynai. Prisikankinau už bausmę, paleiskite.

Kompiuteryje pamačiau atidarytą delfį. Pagrindinė žinia skelbė, kad vedė mūsų mylimas krepšininkas Šarūnas Marčiulionis.