Tarp Mačiulio ir Marčeno(s)

                                                                           „...See peab olema tõlgitud eesti keelde“

                                                                                                              OMG, 666 wtf  

Vakar buvau konkurse. Moksleiviai dainavo dainas, o aš su keliais bičiuliais sėdėjau komisijoje ir... skaičiau knygą. Nežinau, ar dėl to, kad iš vakaro buvo Sigio bernvakaris, ar dėl kokių kitų astrologinių aplinkybių, bet renginys labiau priminė olimpines nuobodulio varžybas. Kodėl aš ten sėdėjau nuo pat ryto iki pat vakaro? Dėl savo bjauraus nesugebėjimo pasakyti „ne“, kai draugas paskambina. Tad ačiūdie buvo knyga, kurią spjovęs į nuobodų etiketą godžiai skaičiau iš po komisijos protokolų.

Regaae ir pašaknų, arba muzika Velykoms

Dabar aš noriu pasidžiaugti viena savo mylimiausių grupių – Groundation. Proga – tik ką pasirodęs naujausias jų albumas „Building an Ark“. Iš tiesų Groundation net sunku pavadinti įprasta grupe, tai labiau reiškinys.

Nesiruošiu čia aiškinti ir pasakoti nežinantiems apie reggae muziką, apie Rastafari judėjimą, kultūrą, apie Haile Selassie, Babiloną, Zioną ir kitus svarbius dalykus, kuriais kiekvienas norintis gali pasidomėti. Informacijos internete yra apstu.

Zenonas ant ratų

Nevarginsiu šį kartą jūsų ilgais pasakojimais apie koncertus.

Abu jie buvo keisti.

Visų pirma man įteikė "Zenoną". Visiškai neįsivaizduoju už ką (man, beveik nevaikštančiam į teatrą!?). Iš pradžių Keistuoliai pakvietė pagroti, nieko nesakė. Keistuoliai mano geri draugai, ne kartą pagelbėję, atsakyti jiems tiesiog negaliu. Bet tiesa sakant prieš renginį net nežinojau, kas tie Zenonai.

Paniškai drebėjau kulisuose. Visi grojo su grupėmis, visi ruošė linksmą šou, o aš buvau vienas su dviem dainom, kurių tekstą bijojau pamiršti, nes dar nebuvau jų dainavęs atmintinai.

38 laipsniai ir dzenbudistas Marčiulionis

Po išvykos pas Remį, apsirgau. Maža to, apkrėčiau visą šeimą. Tad visą savaitę praleidau namie bimbinėdamas. Nerūkiau, negėriau, beveik nevalgiau, tad organizmas prasivalė. Kai sergu, dažniausiai laikausi griežtos, beveik bado dietos. Tada mano organizmas greičiau atsikrato virusų.

Taigi kontekstas – ligotas. Žinojau, kad 6dienį turiu koncertą Palangoje. Žinojau, kad turiu pasveikti. Deja.

Vairavo, kaip jau įprasta A.M. Tai reiškė, kad bus smagu. A.M. gali lavoną įkvėpti prisikelti porai valandų „tūso“. Tačiau buvo bėda: neturėjome mašinos. Po ilgų paieškų, galiausiai ją sutiko paskolinti Malinukas. Malinukas yra mūsų apšvietėjas didesniuose koncertuose, draugas, ne kartą fiziškai pagelbėjęs ypatingai įdomiose situacijose. Šiaip jis dirba Keistuolių teatre, yra šio teatro šviesa. Ir tiesa.

ITynės pas Remį arba Lietuva, regėta sausainyje

Užvakar Vilniuje buvo koncertas Remiui ir Šamanui atminti. Vakar sukako lygiai 5 metai, kai jie žuvo. Ir pirmą kartą vėl buvo sekmadienis.

Koncertą sumąstė bičiulis Slombas (Tomas S. Butkus). Nieko per daug nesitikėjome, norėjome tik, kad nors trumpam vėl kartu susiburtų žmonės, kuriuos Remis ir Šamanas jungė. Kai kas atėjo.

Aparatą atsivežė Slombas. Visą. Nes „Artotekoje“ tokio nėra. Kadangi jį montuoti buvo sugalvota 17 valandą, įtariau, kad viskas gerokai vėluos. Bet atsisakius garso patikros, viskas gerokai nevėlavo.

Pradžioje grojau aš. Nežinojau, ką groti. Remį jau seniai esu paleidęs. Jis seniai nebesilaiko manęs. Tad kiek besistengčiau, nejaučiu jokio mistinio jo buvimo scenoje, kaip būdavo per koncertus tik jam žuvus. Nors ir tada tai tebūdavo egoistinė iliuzija. Tačiau tada, kai grodavau kokį „Taką į tylą“ ar „Šambalą“, man labai trūkdavo to momento, kai Remis įstoja ir toliau neša dainą pats. Tereikia perduoti.

Lietuviško troleibuso turinys

Kasdien važiuoju visuomeniniu transportu. Kadangi dėl objektyvių ir 4 dantis turinčių priežasčių namie skaityti galiu tik naktimis, daugiausia perskaitau būtent troleibusuose. Ir, nors reikalai gerėja, graužia lietuviškas liūdesys. 

Tinginių tauta, kitaip ir nepavadinsi. Kur benuvažiuotum (Londone, Berlyne, Peterburge, Prahoje etc) – visi viešajame transporte skaito. Gerai, kad ir kokį „Times“ ar „Kaip mesti rūkyti“, bet skaito. Nesakau, kad mes, lietuviai, turėtume troleibusuose vežiotis Nyčės raštus. Nereikia vaidinti. Tačiau pripažinti, kad mūsų skaitymo kultūra baigiasi  apsipirkimu Knygų mugėje, reikia.

Išaiškintas sapnas arba... apie nieką

Sapnavau, kad mano viduje sėdi Ribentropas su Molotovu ir mane dalinasi. Širdis rusams, kepenys vokiečiams, inkstai rusams, kasa... Kasa po velnių. Sėdi abu, kikena ir dalinasi mane. Ribentropui, Molotovui, Molotovui, Danieliui... Lyg iš Batuoto katino.

Nubudęs pagalvojau – iš kur mano viduje galėjo atsirasti Ribentropas ir Molotovas? Esu kažkur skaitęs, kad sapnas (neva) yra projekcija paskutinės minties prieš užmingant, kurios jau neatsimename. Labai atsiprašau, bet prieš užmigdamas tikrai negalėjau galvoti apie juos... Galėjau apie Ahnenerbe, FNTT vadus, VMI ar tarnybą, kurioje dirba mano brolis. Bet ir tai...